Minėdami artėjančias Rusijos vykdomo karo Ukrainoje metines, LSDP Marijampolės skyrius, pakvietė į susitikimą su karo instruktoriumi Andrej Šildiajev, nuo karo Ukrainoje pradžios dirbusiu Ukrainoje. Andrej Šildiajev, viename aukcione paaukojo savo Vyčio kryžiaus ordiną, kuriuo jis 1991-ųjų rugsėjo 30 d., buvo apdovanotas už narsumą ir ištvermę, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Susitikimo pradžioje Andrej Šildiajev prisipažino, kad nebandys visų čia susirinkusių šokiruoti kuo baisesnėmis istorijomis. ”Kas yra karas? Aš negaliu pasakyti. Tiems kas yra kare nieko sakyti nereikia. O tiems, kas karo nematė, aš nesugebėsiu nieko papasakoti. Aš nekalbu apie karą nuo sofos, aš ten esu, gyvenu. Ten mano bataliono vyrai mėnesių mėnesius be rotacijos, atskirti nuo šeimos, neturintys elementarių higienos sąlygų, kovojantys minimaliais ginklais, išmokę pasidaryti apkasus, kuriuose šaltyje, vandenyje, purve gyvena ir miega. Šiandien jie kovoja savadarbiais ginklais už mus visus ir mano tikslas juos skatinti, motyvuoti, fronte jų niekas neklausia „ar pavargai?“ , pas juos nėra šio klausimo, pas juos nėra ir klasikinio medicinos modelio. Žinote, kokia pas juos medicina? Rūsyje, apkase, dumble, mes dedame tvarsčius ir ieškome būdų kaip iš fronto sužalotąjį ištraukti. Žinote, kas šokiruoja? Ne tai, kad kariui tu jau negali padėti, bet tas, kad kario akys dar į tave žiūri, bet tu supranti, kad jau viskas ir tau reikia pasirinkti, nes šitam kūnui, kuriame kažkada buvo gyvybė, tu jau negali padėti, turiu pasirinkti nes už tavęs stovi eilė vyrų, kuriuos tu turi vesti į priekį, kad jie išgyventų, kad jie visi kartu nugalėtų, dėl mūsų visų. Bet ne šie momentai baisiausi. Žinote, kas yra baisiausia? Kada tu nuvyksti į med. punktą aplankyti sužalotąjį, eini koridoriumi ir matai dešimtis be kojų, rankų ar kitaip nuo artilerijos sviedinio stipriai sužalotų vyrų, jų visų akys dega yra NEPASIDUODANČIOS ir NEPALAUŽIAMOS, tu supranti, kad jie visi kartu daro viską, kad nugalėtų, jų visų yra bendras tikslas NUGALĖTI ir žinojimas, kad reikia eiti toliau. 
Apie moterų kankinimą aš nekalbėsiu, būtų sunku užsimerkti. 
Manęs dažnai klausia apie orą. Fronte ypatingai šlykštus klimatas, vasarą dienomis ten 40 laipsnių Celsijaus, o naktimis 12 laipsnių Celsijaus, žiemą nukrenta iki -25 laipsnių Celsijaus.
Viskas bus gerai ir mes laimėsim. Tiesiog aš visų paprašysiu prisiminti vasario 24-ąją aukojant Ukrainai, pagerbiant ten žuvusius mūsų brolius ir seseris. Linkiu visiems ištvermės, pasitikėjimo mūsų pergale, organizuotumo ir drausmės, ir neabejotinai budrumo aplink. Nedvejodami padėkime ir palaikykime Ukrainą. Atminkime, jiems be mūsų visų pagalbos – vieniems nepavyks nugalėti šio baisaus agresoriaus, o tada eilė lauks mūsų“.
Tiesiog aš visų paprašysiu prisiminti vasario 24-ąją aukojant Ukrainai, pagerbiant ten žuvusius mūsų brolius ir seseris. Linkiu visiems ištvermės, pasitikėjimo mūsų pergale, organizuotumo ir drausmės, ir neabejotinai budrumo aplink. Nedvejodami padėkime ir palaikykime Ukrainą. Atminkime, jiems be mūsų visų pagalbos – vieniems nepavyks nugalėti šio baisaus agresoriaus, o tada eilė lauks mūsų“. Mes dažnai girdime klausimą įvykus karui kuo aš galėčiau prisidėti? „Užsirašyti į paramedikų kursus, karo atveju pirmiausia kas yra svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir patyrusio traumą žmogaus nepalikti likimo valiai. Kitas svarbus momentas tapk krašto apsaugos savanoriu – tavo užduotis pasiruošk teritorinei krašto gynybai.“
