Vyriausybei paskelbus, kad jaunos šeimos regionuose galės gauti paramą įsigyjant pirmąjį būstą, sumanymas atrodė gana gražus, bet, kaip parodė praktika, jį įgyvendinti problematiška. Sistema sudėtinga, klaidų ir nesusipratimų daug, šeimų, gausiančių paramą, mažai, be to, pats principas diskriminuoja žmones pagal gyvenamąją vietą ir šeimyninį statusą. Didesnė nauda būtų, jeigu pinigai paremti jaunas šeimas būtų skiriami per savivaldybės programas ir kiekviena savivaldybė, atsižvelgdama į savo specifiką, galėtų nustatyti tikslesnius paramos jaunoms šeimoms kriterijus. Pavyzdžiui, Marijampolėje šiandien trūksta medikų, inžinierių, technologų – čia programa galėtų būti orientuota pritraukti būtent šiuos specialistus. Kad jauni žmonės liktų mūsų mieste, jiems reikia ne tik būsto, bet ir svarbiausio dalyko - gerai apmokamo darbo. Kad verslas kurtųsi ir kurtų tokias darbo vietas, jam svarbiausias argumentas yra specialistai, kurie galėtų dirbti įmonėje. Jeigu programa būtų vykdoma savivaldybės lygiu, galimas bendradarbiavimas: įmonė (įstaiga) moka atlyginimą, savivaldybė ženkliai prisideda prie būstų įsigijimo. Tuomet jau galima kalbėti apie galimybę išlaikyti ir pritraukti reikalingus specialistus.
Per savivaldybes skirstoma tik apie 13 % visų šalies pinigų, kai Vakarų valstybėse net apie 40 %. Dėl to kyla problemų, nes mėginant visas programas nuo verslo iki socialinių ir ūkinių sureguliuoti pagal vieną modelį, to pasiekti dažniausiai nepavyksta. Tai, ko reikia Marijampolei, labai skiriasi nuo to, ko reikia Skuodui ar Vilniui. Todėl į mane besikreipiantiems interesantams nuolat tenka kartoti: „tokie įstatymai, taip nustatė Ministras“. Bet žmogui tai nesvarbu, jis nori, kad situacija būtų vertinama konkrečiai ir padaryta taip, kaip geriausia jam ir aplinkai, o ne taip, kaip Ministras nurodęs. Nevaldomas centralizavimas griauna mūsų Valstybę, sunkina procedūras, didina galimybę priimti neteisingus arba prastus sprendimus, iš jų priėmimo eliminuojami žmones, kuriems tie sprendimai skirti. Esu įsitikinęs, kad ne „Vilniaus valdžia“ geriausiai žino, kaip ir kas turi būti daroma regionuose - lanksčiau ir efektyviau viešuosius pinigus naudotų vietos gyventojai su savo rinkta valdžia. Pavyzdžiui, kai socialinės piniginės paramos funkcija buvo perduota savivaldybėms, puikiai susitvarkėme: sumažinome išmokas tiems, kurie gaudavo didesnes nei priklauso. Tada Ministras sako: „Vis tiek sutaupytus pinigus leiskite tik socialinėms reikmėms“. O jeigu mes galime padėti verslui, kuris sukurs kelis šimtus darbo vietų ir tie žmonės, gaudami atlyginimus, jau neprašys pašalpų – ar tai ne socialinės problemos sprendimas? Pajamos yra esminis dalykas, bet apie tai mažai kalba visos valdžios. Nei pensininkui, nei studentui nebūtų per brangu mokėti už duoną kad ir po 10 eurų, jeigu jie turėtų pakankami pajamų. Ne su kainų dydžiu reikia kovoti, bet visas jėgas skirti žmogaus pajamų didinimui. Antai norvegas nesiskundžia, kad brangu, nes jis pajamų gauna tiek, kad laisvai gali ir vaistų nusipirkti, ir už komunalines paslaugas susimokėti, ir dar lieka laisvalaikiui gerai praleisti. Kiekvienam iš mūsų būtų smagiau gauti ne lengvatą, pašalpą, o didesnes pajamas, kad nereikėtų jokiai valdžiai prašymų rašyti. Žmogus tada gali jaustis orus ir savimi pasitikintis, nesakyti niekam „ačiū“.
Visoms valdžioms reikia siekti sistemos, kad bibliotekoje ar mokykloje dirbantis žmogus uždirbtų pakankamai, jam nereiktų prašyti kompensacijos už šildymą, pensininkas ar neįgalus žmogus galėtų pats apmokėti sąskaitas, o ne gauti 3-4 rūšių pašalpas ir kompensacijas. Stipri savivalda, kuriai suteikta teisė lanksčiai reaguoti į savo žmonių, įmonių poreikius, galėtų būti vienas iš žingsnių siekiant pajamų didėjimo, teisingesnių ir efektyvesnių sprendimų priėmimo.
