Kodėl socialdemokratai nenori pasirašyti partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo didinimo?
Įsipareigojimus NATO partneriams, šalies gynybai skirti 2% Bendrojo vidaus produkto (BVP), įvykdėme. Mūsų kariuomenė sparčiai modernėja, joje tarnauti pareiškia norą vis daugiau jaunuolių, viskas eina tinkama linkme. Tačiau šalies gynyba nėra tik kariuomenė ir tankai, todėl socialdemokratai siūlo atsisukti į žmones ir sprendžiant visuomenės problemas, matyti tai kaip realią investiciją į saugumą.
Buvo krizė – spaudėmės visi ir kentėjome, tada didysis mūsų kaimynas pradėjo agresyvius veiksmus ir dėl to būtinai reikėjo didinti finansavimą gynybai – žmonės vėl susitaikė, kad visi ištekliai nuo visų sričių nuimami ir skiriami gynybai, bet šiuo metu jau laikas pradėti rūpintis minkštuoju saugumu - piliečiais.
Bet ar tikrasis saugumo garantas ne stipri kariuomenė?
O kiek tankų turėjo partizanai? Arba kokią kariuomenę turėjo persitvarkymo sąjūdis? Aš esu įsitikinęs, kad pilietinė galia, tikėjimas savo valstybe, kuris gimsta iš kasdienių gyvenimo sąlygų, yra ne ką mažiau svarbus nei stipri kariuomenė. Kiek mūsų piliečių, kilus realioms grėsmėms, priešinsis visais įmanomais būdais, nekolaboruos, tiek ir turėsime vilties atsilaikyti.
Mūsų šalyje skurdas pasiekęs neregėtas aukštumas, Lietuvą palieka daug žmonių negalinčių čia išgyventi, o kai žmonės praranda viltį oriai gyventi pradeda ieškoti „gelbėtojų“, kurie nėra niekas kitas kaip vilkas avinėlio kailyje. Žmonės tampa lengvai paveikiami priešiškai nusiteikusių valstybių propagandos ir, baisiausia, Lietuva praranda išsilavinusius, darbingo amžiaus piliečius, kurie išvyksta į užsienį.
Ar nebus gėda prieš žmones? Jau dabar sulaukiate priekaištų iš kitų partijų kolegų?
Man gėda, kai ateina darželio direktorė ir sako, kad sienos drėksta, vaikų lovelės pelija arba kai ateina pensininkė visą gyvenimą dirbusi darbą ir prašo kompensacijos už šildymą, nes nesuduria galo su galu gaudama pensiją, kuri yra mažesnė nei skurdo riba šalyje. Tokių pavyzdžių, kai man būna gėda, jog vis dar negalime išspręsti įvairių problemų, yra labai daug.
O gynybą jau finansuojame taip, kad net JAV prezidentas pripažįsta ir dėkoja, kad vykdome įsipareigojimus. Ir visai nebūtų gėda susitikus kitas šalis NATO asamblėjoje, nes esame viena iš nedaugelio valstybių, kurios skiria 2% savo BVP šalies gynybai.
Įvairioms programoms skirti pinigai, ne tik žmonių gyvenimą pagerintų, bet tuo pačiu tai būtų galimybė augti ekonomikai, kurti naujas darbo vietas, savirealizacijai, nes didžioji dalis pinigų liktų šalyje.
Tai kur matote didžiausią grėsmę nepilietiškos tautos?
Baisiausia, kad pavargusi ir skurstanti tauta pradeda ieškoti tariamų „gelbėtojų“, tampa neatspari populizmui. Tokias tendencijas stebime ir Vakarų valstybėse, kur rinkimus laimi jėgos, už kurių neaišku kas stovi. Tokie „gelbėtojai“ gali padaryti dar daugiau žalos valstybei. Žinoma, nereikia toli žiūrėti: ir mūsų mieste netrukus prasidėsiančiuose rinkimuose pamatysime daug „gelbėtojų“, kurie pakeitę kelias partijas vis ieško, kaip bet kokiu būdu „paimti“ valdžią, kuria judėjimus, apsimeta nepartiniais, tuo pačiu neaišku kam atstovauja ir kokiomis vertybėmis vadovaujasi.
Pagrindinis ginklas šioje situacijoje - atviras kalbėjimas su žmonėmis, aiškinimas ką galime ir ko negalime padaryti, ir tuo pačiu susitarimas, ką turime padaryti, kokie yra mūsų prioritetai. Norisi didesnio gyventojų dalyvavimo, atvirumo, drąsos priimant sprendimus.
Mes, Marijampolės socialdemokratai, pradėjome sunkų persitvarkymo kelią, patys keičiamės, matome kur elgėmės netinkamai ir tuo pačiu norime įrodyti, kad tik nuoseklus darbas kartu su reikalingais pokyčiai mūsų savivaldybėje leis toliau sėkmingai augti, o visi „gelbėtojai“ su partijų keitimu, judėjimų kūrimu ir visuomenės gąsdinimu nėra tinkamas sprendimas Marijampolei.
LSDP Marijampolės skyriaus informacija
